Artėjant Vėlinėms, nežemiškoje ramybėje skendinčios Vidiškių miestelio kapinaitės prisipildė jaunatviškos energijos ir širdžių šilumos. Pradinukai aplankė buvusių mokytojų kapus, uždegė ant jų žvakutes ir tylos minute prisiminė tuos, kurie kadaise dalinosi savo žiniomis, kantrybe ir gerumu.
Tą akimirką rudens vėjas švelniai šnabždėjo medžių šakose, o mažos liepsnelės tarsi dėkingumo žiedai nušvietė atminties kelią, sujungė praeitį su dabartimi širdžių šviesoje.




