Šiandien, 104 kartą, minime valstybės gimtadienį
Kas įžeistų dvidešimt tautos vyrų, 1918 m. vasario 16 d. paskelbusių apie atkurtą Lietuvos valstybę vokiečių okupuotame Vilniuje? Mieste, kur tik 5% kalbėjo lietuviškai. Manau, juos įžeistų klausimas, ar reikėjo suderinti. Kodėl? Nes jie šio veiksmo su niekuo nederino. Leido sau išdrįsti. Leido sau nebijoti. Buvo išdidūs. Neklausinėjo Vokietijos, ar lietuviams leidžiama turėti savarankišką valstybę. Neklausinėjo Rusijos, ar mūsų atkurtąją valstybę kada nors pripažins. Neklausinėjo Lenkijos, ar leidžiama posėdžiauti Vilniuje. Neklausinėjo Vakarų, ar tautos vyrų akibrokštas nepakenks jų tarptautiniams santykiams. Jie buvo savaip nemandagūs. Jie net nežinojo, ar juos iš tikrųjų supranta ir palaiko lietuvių tauta. Tai buvo vyrai, baigę aukštuosius mokslus Peterburgo, Maskvos, Austrijos, Čekijos, Šveicarijos, Vokietijos universitetuose. Pagal socialinę padėtį kilę iš ūkininkų ir bajorų šeimų. Tai, kad tarp signatarų buvo tokių, kurie net neskaitę padėjo parašą, rodo, kad įvykis turi neabejotiną reikšmę.
Nepriklausomybės akto tekstą paruošė Jonas Vileišis, nes jis buvo tarptautinės teisės žinovas. 2007 m. į Lietuvą iš JAV parvežtas Petro Kalpoko paveikslas ,,Signatarai“ liudija, kad jis irgi gerai žinojo akto pasirašymo aplinkybes. Anot visuomenės veikėjos Almos Gudonytės, paruoštas tekstas buvo spausdinamas vietoj trimis kalbomis ( lietuvių, vokiečių, rusų). Lietuviškai atspausdintą tekstą pasirašė. Vokiškai atspausdintą tekstą įdėjo Antanui Smetonai į kišenę ir įpareigojo perduoti vokiečių vyriausybei, o rusiškas taip ir liko neįteiktas. Petro Kalpoko paveiksle spausdinimo mašinėlės nėra, o juk jis kūrė istorinę drobę ir bendravo su signatarais. Tai kas atspausdino tekstą?
Tobulai surikiuoti žodžiai tiksliai nusako kelią, kurį pasirinko lietuvių tauta. Be LDK istorijos, be nacionalinių sąjūdžių ir sukilimų, be knygnešių ir lietuviškos spaudos būtų sunku įsivaizduoti nepriklausomybės akto atsiradimą.
Nepriklausomybės akte nebuvo žadėta nei materialinė gerovė, nei išskirtinių privilegijų - tik laisvė. Pasauliui įrodėme, kad nesame nei maži, nei silpni, kad galime gyventi laisvi.
Vieniems tai dar viena proga neiti į darbą, kitiems – tai šventė. Džiaukimės, branginkime ir didžiuokimės. Tegul visada vasario 16 -oji būna mūsų laisvės ir nacionalinio orumo diena.
Parengė istorijos mokytoja Daiva Sinkevičienė
Mokyklą karpiniais išpuošė technologijų mokytoja Violeta Siličienė
